Kas yra tikras ryšys su Dievu?
BLOGEVANGELIZACIJA
Dažnai tikėjimas apibrėžiamas kaip "tikėjimas Dievu ar dievais, kuriuos reikia garbinti, paprastai išreiškiamas elgesiu ir apeigomis" arba kaip "tam tikra konkreti tikėjimo ir garbinimo sistema, dažnai turinti savo moralės taisykles". Daugiau nei 90 procentų pasaulio žmonių laikosi vienokios ar kitokios tikėjimo formos. Ir štai čia iškyla klausimas. Tų formų tiek daug. Skirtingi keliai, skirtingos taisyklės, skirtingi pavadinimai.
Tai kuris kelias yra teisingas?
Kas iš tiesų yra tikras ryšys su Dievu?
Dažniausiai daugelyje tikėjimo sistemų randame du pagrindinius dalykus – taisykles ir ritualus. Kai kurios iš jų iš esmės tampa ne kuo kitu, o ilgu sąrašu: ką privalai daryti ir ko negalima daryti. Žmogus turi viso to laikytis, kad būtų laikomas ištikimu tos sistemos sekėju ir, galų gale, „teisingu“ prieš jos suprantamą Dievą.
Du aiškūs pavyzdžiai – Islamas ir Judaismas.
Islame yra penki pagrindiniai ramsčiai, kurių privalu laikytis. Judaizme – šimtai įsakymų ir tradicijų, kurių reikia paisyti. Abiejose šiose sistemose, bent jau tam tikra prasme, tikima, kad laikydamasis nustatytų taisyklių žmogus taps teisus prieš Dievą. Tačiau čia kyla klausimas – ar tikrai santykis su Dievu gali būti pastatytas vien ant taisyklių laikymosi?
Kitos tikėjimo sistemos labiau orientuojasi į ritualų atlikimą, o ne į taisyklių laikymąsi. Sakykime, atliekant auką, įvykdant tam tikrą veiksmą, dalyvaujant pamaldose, valgant tam tikrą maistą ir panašiai, žmogus laikomas teisus prieš Dievą. Ryškiausias pavyzdys – Romos katalikybė. Šioje tradicijoje manoma, kad jei kūdikis yra pakrikštytas vandeniu, dalyvauja Mišiose, prisipažįsta kunigui dėl nuodėmių, meldžiasi šventiesiems Danguje, prieš mirtį patepamas kunigo aliejumi ir pan., Dievas priims tokį žmogų į dangų po mirties. Budizmas ir hinduizmas taip pat daugiausia grindžiami ritualais, nors tam tikra prasme jose galima įžvelgti ir taisyklių laikymosi elementų.
Tikras tikėjimas nėra grindžiamas nei taisyklėmis, nei ritualais. Tikras tikėjimas – tai ryšys su Dievu. Visose religijose sutinkame dvi bendras idėjas: žmonija kažkaip atskirta nuo Dievo ir turi būti su Juo suvienyta. Netikras tikėjimas bando spręsti šią problemą laikantis taisyklių ir vykdant ritualus.
Tikras tikėjimas sprendžia problemą kitaip – pripažįsta, kad tik Dievas gali panaikinti atskirtį ir Jis tai jau padarė.
Tikras tikėjimas supranta šiuos dalykus:
Mes visi nusidėjome ir todėl esame atskirti nuo Dievo (Romiečiams 3:23).
Jei ši padėtis nebus ištaisyta, teisinga nuodėmės bausmė yra mirtis ir amžinas atsiskyrimas nuo Dievo po mirties (Romiečiams 6:23).
Dievas atėjo pas mus Jėzaus Kristaus Asmenyje, mirė mūsų vietoje, priėmė bausmę, kurios mes nusipelnėme, ir prisikėlė iš mirusių, parodydamas, kad Jo mirtis buvo pakankama auka (Romiečiams 5:8; 1 Korintiečiams 15:3-4; 2 Korintiečiams 5:21).
Jei priimame Jėzų kaip Gelbėtoją, pasitikėdami Jo mirtimi kaip visišku mūsų nuodėmių atpirkimu, mes esame atleisti, išgelbėti, išpirkti, suvienyti su Dievu ir teisūs prieš Jį (Jono 3:16; Romiečiams 10:9-10; Efeziečiams 2:8-9).
Tikras tikėjimas taip pat turi vertybes ir praktikas, bet yra labai svarbus skirtumas. Tikrame tikėjime vertybių ir praktikų laikomasi iš dėkingumo už išgelbėjimą, kurį suteikė Dievas, o ne tam, kad patys gautume išgelbėjimą. Tikras tikėjimas, kuris yra Biblijinis krikščioniškumas, turi vertybes, kurių reikia laikytis (nežudyk, nevogk, neapgaudinėk, neapkalbinėk ir pan.) ir praktikas, kurias atliekame (panardinamas vandens krikštas ir duonos laužymas / Viešpaties vakarienė).
Laikymasis šių vertybių ir praktikų nesuteikia teisumo prieš Dievą. Priešingai – šios vertybės ir praktikos yra ryšio su Dievu rezultatas, gautas malone per tikėjimą vien Jėzumi Kristumi kaip Gelbėtoju.
Netikras tikėjimas bando atlikti veiksmus (vertybes ir praktikas), kad užsitarnautų Dievo malonę. Tikras tikėjimas – priimti Jėzų Kristų kaip Gelbėtoją ir taip turėti teisų ryšį su Dievu, o tada vertybes ir praktikas laikytis iš meilės Dievui ir noro dar labiau priartėti prie Jo.
