Kai lietus ir tamsa tampa tikėjimo išbandymu
Dievo apsauga yra reali ir ....
TIKĖJIMO UGNIS
Vakar įvyko kažkas ypatingo. Aš su artimais giminaičiais skridome lėktuvu iš Nyderlandų į Lietuvą. Nusileidome, kaip visada, viskas buvo gerai, viskas sklandžiai. Nuėjome išsinuomoti automobilį. Žinoma, norėjome šiek tiek kitokio, bet gavome tokį, kokį tuo metu galėjome gauti – ir buvome patenkinti. Tada nusprendėme, kas vairuos. Galiausiai susitarėme, kad už vairo būsiu aš. Nuo sostinės iki mūsų tikslo buvo apie 300 kilometrų – maždaug trys su puse valandos kelio. Buvo tamsu, kelias nežinomas. Beveik visur buvo greičio apribojimai, stovėjo kameros, radarai. Visa kelionė vyko tamsoje, nes nusileidome jau vakare.
Prie to prisidėjo stiprus lietus, rūkas ir nepažįstamas kelias. Bet automobilyje mes įjungėme šlovinimo muziką, garbinome Viešpatį ir pasitikėjome Juo. Ir, ačiū Dievui, mes pasiekėme savo kelionės tikslą saugiai – be jokių nuostolių ar incidentų.
„Viešpats yra mano šviesa ir mano išgelbėjimas – ko man bijoti?“ (Psalmynas 27:1)
Kai jau įsikūrėme namuose, paėmiau telefoną, nes norėjau jį įkrauti. Atsidariau socialinius tinklus ir pirmas straipsnis, kurį pamačiau, mane nustebino: „Skrydžiai iš dviejų didžiausių Lietuvos miestų buvo sustabdyti iki antros valandos nakties dėl meteorologinių oro balionų iš Baltarusijos, naudojamų kontrabandai.“ Aš sustingau. Pagalvojau: Dieve, koks Tu geras! Tu leidi mums saugiai atvykti į Lietuvą ir apsaugai mus nuo šio įvykio. Jei būtume skridę šiek tiek vėliau – galbūt būtume įstrigę oro uoste iki dviejų ar trijų nakties. Kas žino, kada būtume grįžę namo?
„Jis įsakys savo angelams saugoti tave visuose tavo keliuose.“ (Psalmynas 91:11)
Be to, oro uoste mūsų laukė žmogus. Ir pagalvojau – kas būtų, jei Dievas būtų leidęs mums vėluoti 4 ar 5 valandas? Kaip viskas būtų pasikeitę?