Tarnauti

Tarnauti kitiems man nelengva. Esu savanaudis. Man patinka, kai viskas vyksta mano keliu. Tai ne kažkas, kuo galėčiau didžiuotis, bet tai – mano tikrovė.

Ir tu žinai ką? Mes visi šiek tiek egoistiški. Tai mūsų prigimtis. Vaiko nereikia mokyti būti savanaudišku – tai ateina natūraliai. Bet Jėzus sako, kad gyvenimas nėra apie mus. Vis dėlto mūsų kultūra (įskaitant tą mėsaininę) nuolat šaukia: „Padaryk viską savo keliu!“

Greičiausias kelias pamiršti Dievą – pasiduoti „savęs“ pagundai. Jėzus buvo tiesus: „Jei kas nori sekti mane, tegu atsisako savęs, pasiima savo kryžių ir seka manimi.“ (Mato 16:24)

Dievas nori, kad mes eitume Jo keliu. Ir Jis nekalba apie papildomą mėsą ar salotų lapus – Jis kalba apie tikrą tarnystę, širdies pasirinkimą.

Jėzus pasakė: „Mano maistas – vykdyti Tą, kuris mane siuntė, darbą ir užbaigti Jo darbą.“ (Jono 4:34)

Įsivaizduok tai savo gyvenime: „Mano maistas – tarnauti Dievui. Mano maistas – Jam patikti. Mano maistas – užbaigti užduotį, kurią Dievas man pavedė. Mano maistas – vykdyti Tėvo valią ir užbaigti Jo darbą.“ Tai tikrasis gyvybės maistas. Tai gyvenimas, vedamas Dievo.

Kai kultūra sako: „Pildyk save“, Dievas sako: pildyk kitus.
Kai aplinkiniai šaukia: „Imk viską! Viskas apie tave!“, Dievas kviečia mus: duok, prisidėk, tarnausk.

Mes nesame sukurti imti. Mes esame sukurti duoti. Ne mūsų norai pirmiausia – mūsų pašaukimas yra žiūrėti į kitų poreikius. Ne į priekį eilėje – bet stovėti gale. Dievas sukūrė mus tarnauti.

Ir žinai ką? Toks gyvenimas pakeis tavo istoriją.

Pagalvok: kurios istorijos tavo gyvenime tau labiausiai brangios? Kai padėjai kaimynui, įsitraukei į bažnyčios darbą, ką nors padovanojai? Tai todėl, kad mes buvome sukurti tarnauti, kaip Jėzus tarnavo žemėje.

Tarnauti gali neatrodyti natūralu. Man taip pat ne visada buvo lengva. Bet supratau: tarnauti – tai ne veiksmas, tai tapatybė. Kai tarnaujame, tampame panašūs į Kristų.

Maldai:
Dievas, kaip Tu mane kvieti tarnauti?
Kam Tu mane kvieti tarnauti?
Kur Tu mane kvieti tarnauti?