Tarp tylos ir širdies šauksmo
Žinai, vakar man kažkas nutiko…
TIKĖJIMO UGNIS
Grįžau į mūsų kiemą – vietą, kuri visada jaučiasi kaip namai. Vos tik išlipau iš mašinos, pajutau tą kvapą… jis tvyrojo ore visur – žolė. Tas stiprus marihuanos kvapas užpildė visą kiemą.
Ir aš jį pamačiau – stovintį jaunuolį, rūkantį. Atrodė ramus, bet viduje iškart pajutau kažką – ne teismą, o liūdesį. Kažkas manyje skaudėjo.
Ir tuo momentu širdyje išgirdau šnabždesį: „Eik pas jį. Pasakyk, kad jis vertingas. Pasakyk, kad Dievas jį mato.“
Ir žinai ką? Sustingau. Nežinojau, ką daryti. Atrodė, tarsi viduje būtų dvi jėgos – viena sako eik, kita sako tylėk. Ir aš pasirinkau tylą.
Vėliau, grįžęs namo, negalėjau atsikratyti to jausmo. Nuolat galvojau – kodėl aš neėjau? Kodėl, kai galbūt Dievas norėjo kalbėti per mane, aš tiesiog stovėjau?
O tada, tyliai sėdėdamas, pajutau kažką – Dievas manęs nebaudė. Jis nepyko. Jis tiesiog buvo šalia. Ramus, mylintis. Lyg sakytų: „Aš vis dar čia. Aš kalbėjau per tą jausmą tavo širdyje. Ir kalbėsiu vėl, kai būsi pasiruošęs.“
Tuomet supratau – Jo meilė gyva. Ji nėra ribojama mūsų klaidų ar baimių. Net kai oras užpildytas kvapu, dėl kurio norisi pabėgti, Jo meilė vis tiek kvėpuoja.
Dievas neateina per tobulumą. Jis ateina per nuoširdumą. Ir būtent tokiais momentais – kai stovime tarp baimės ir meilės – Jis moko mus išgirsti Jo širdį.